Savivaldos rinkimų maklės

– Ar žmonės seniūną ir seniūniją vis dar laiko rimta vietos valdžia?

– Iš įpročio.

– Kalbant konkrečiau…

– Seniūnas ir seniūnija prieš daugel metų tapo vietos valdžios iškamša, vietinės valdžios dekoracija.

– Bet valdiška, biudžetinė LRT rodo, kaip seniūnijos klesti, o seniūnai nešiojami ant rankų.

– Klesti per mero malonę. Kiek meras pinigėlių numes, tiek ir turėsi. Jei tapsi švelnesnis už kinišką šilką, numes daugiau. Visos iškamšos būna gražios.

Seniūno ir seniūnijos tarybos narių žmonės nerenka. Seniūnijos neturi savarankiško įstatymu, o ne mero malone įteisinto biudžeto. Nevaldo seniūnijos teritorijoje esančio valdiško turto: žemių, vandenų, kelių. Seniūnijos dispozicijai nepriklauso švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos. Mūsų seniūnija neremontuoja miestelio gatvių, šaligatvių, neprižiūri aikščių ir net kapinių. Be mero žinios nenusamdysi net valytojos.

– Seniūnija ir seniūnas ponauja?

– Visus seniūnijos reikalus savo žinion perėmė savivaldybės įkurtos „uabėlės”…

– Kur įdarbino savus?

– Netikrinau. Valstybės kontrolieriaus pareigų niekas nesiūlė.

– Bet už dykaduoniavimą algų niekas nemoka.

– Seniūnijos paverstos savivaldybės administraciniais padaliniais ir kruopščiai vykdo mero parėdymus, prisakymus, įsakymus, nes seniūnas yra „pakabintas”. Smulkių darbų ir reikalėlių begalės.

Niekados neatstūmiau savo žmonių, susėsdavome ir ieškodavome išeičių iš bėdų ir rasdavome. Labai daug talkino stipresni ūkininkai, prekijai, verslo žmonės. Jų dėka gerai suremontavome kultūros namus, pažvyruodavome keliukus. Dzūkijos smėlynų žmonės visados sunkiai gyveno. Pamenat – jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos? Tad sutaisyta seneliams tvorelė, užlopytas šulinio rentinio stogas, atvežta malka, skubus pavėžėjimas iki centro, nes autobusai retom dienom kursuoja, reiškė ne ką kitą, o labai didelę seniūno ir seniūnijos mielaširdystę.

– Valdžia įpratino žmones atsidėkoti…

– Reikalą išsprendus dėkingai žvelgia į akis ir sako: tu, seniūne, mane labai paprotinai. Nieko kito, apie ką, sveikas, galvoji, nėra siūlę: visi žinojo, kad mano sūnus kunigauja, aš lankausi bažnyčioje ir nuodėmėn neklimpsiu. Esu protintojas, ne nuomonių formuotojas. Nuomonių formuotojai veikia labai primityviai, pagal seną vaikišką dainelę: jūs, vaikučiai, taip darykit, kaip Tėvelis, Andriukas, Arūniukas ar koks kitas gegužiukas, Oškelytė, Dalytė, Ingridutė, Viktoriukė daro ir būsit laimingi. Taip elgtis man priklu. Nedora. Mano krašto žmones suformavo varganas smėlynų gyvenimas. Už nosies jų nepavedžiosi.

– Savo laiku dabartinis ilgametis (20 metų mero kėdėje) rajono vadovas p. Algirdas Vrubliauskas, kandidatuodamas į Seimą, rinkimus pralaimėjo tik tavo apylinkėje. Vienintelėje iš vienuolikos seniūnijų. Sakysi man, kad rinkėjų nepaprotinai?

– Taip atsitiko Dievo valia – merui pritrūko dviejų balsų. Tuoj pasklido žinia, kad visos apylinkės žmonės vieningai palaikė merą ir tik seniūnas Juravičius su savo pačia balsavo prieš. Supratau, kad seniūno poste ilgėliau neišsilaikysiu. Taip ir nutiko – nelaimėjau konkurso. Meras ir be mudviejų balsų lengvai pateko į Seimą, bet tučtuojau Seimo nario mandato atsisakė ir grįžo tėvonijon.

Spėju, kad iš anksto taip buvo sutarta: esi populiarus meras, be vargo laimi rinkimus, atsisakai mandato ir sugrįžti merauti. Vietoj tavęs į Seimą patenka žmonių nerinktas, bet partijai labai svarbus sąrašinis. Tu sugrįžęs per papildomus savivaldos rinkimus vėl laimi mero postą, sąrašinis papildo frakciją, partija išlošia.

Žmonės kalbėjo: patyręs meras, gerai įvaldęs visas rinkimų makles, yra didis rinkimų magas, užkalbėtojas.

– Sakai, esi perpratęs savivaldos rinkimų makles. Kokios jos?

– PIRMOJI MAKLĖ. Rinkimų išvakarėse vienuolikos seniūnijų darbuotojai surenka visus pašalpininkus, seniūnai urmu pristato savivaldybėn, kur visi vieningai ir kaip reikia pabalsuoja. Tokių gali būti šimtas ir daugiau, skaičiai kasmet šokinėja. Jei pašalpininkų nesurinksi ir nesuveši, tai, gavę pašalpas, įkauš ir gali supainioti kandidatų pavardes. Būna, kad rinkimų sėkmę lemia ir du, trys, penki balsai.

ANTROJI. Šimtai miestiečių, na, kelios dešimtys, laikinai prisiregistruoja savivaldybės teritorijoje. Sudėjus abiejų sutuoktinių, jų tėvų, vedusių vaikų, uošvių, senelių, giminių, klasiokų, kursiokų ir pan. balsus, sumedžioji galybę garantuotų balsų. Kaip, kiek, kada atsilyginama, nežinau. Kartais už dyka tik šuva paloja.

TREČIOJI. Konservatoriai į rajono Tarybos narius iškėlė 50 kandidatų, nors pagal įstatymą rajono tarybą sudaro 25 išrinkti nariai. Skaičiuojame: 50 kandidatų plius 50 jų antrųjų pusių, plius jų giminės, klasiokai, kursiokai, draugai ir t.t. Vėl šimtas kitas garantuotų balsų.

KETVIRTOJI. Į Tarybos narius kandidatuoja trys seniūnai, keli įstaigų, pavyzdžiui, mokyklų vadovai. Visi jie naujos sudėties Tarybos sesijos išvakarėse mandatų atsisakys. Jų vietas užims žmonių nerinkti sąrašiniai. Taip formuojama ištikima Tarybos narių dauguma.

– Regime ir girdime 60 Lietuvos merų ašaringus ūbavimus, kokia sunki jų dalia: nemyli centrinė valdžia, Šimonytė, Seimas, prezidentas, dažnai nesupranta vietos žmonės. Laisvam judėjimui vis dar supančiotos kojos, rankos ir rimtai jų nesiruošia niekas atpančioti. Tai pasakyk, bičiuli Jonai, kodėl į ašarojančių merų postus veržiasi Seimo nariai?

– Kas yra verkiantis, dejuojantis, it netepti ratai įkyriai girgždantis meras? Jis savo rankose turi absoliučią vietinę valdžią, valdo visą teritorijoje esantį turtą: mokyklas, poliklinikas, švietimo, kultūros įstaigas, pastatus, valdišką žemę, valdiškus miškus, kelius, tiltus ir t.t. Savoj saujoj gniaužia biudžetinius ir fondų milijonus. Šimtus milijonų. Vilnius – arti milijardo! Meras yra valdovas, kiti sako – kunigaikštis, dar kiti – karalius. Ir visi teisūs. Smarkiai perdėta? Ir perdėta tiesa yra tiesa.

O kas yra Seimo narys? Pra-šy-to-jas. Pučiasi, koks jis svarbus, didis įstatymų kūrėjas, didis Tėvynės patriotas, jautresnis už kunigą, atsidėjęs Tėvynės reikalams, o iš tikrųjų? O iš tikrųjų stovi prieš merą su atkištu delnu: padėk man, mere, vykdyti rinkėjams duotus pažadus .

– Sklinda kalbos, kad padorūs Seimo nariai, kandidatuodami į merus, nori pasprukti nuo Seimo nario bejėgystės.

– Tokių nedaug. Kiti 20 metų trina posėdžių kėdes, keičia kelnes bei partijas ir kaifuoja kurdami įstatymus, kurie tuščiais patronais šaudo į orą: prieš 20 metų 600 tūkst. tautiečių buvo sodinami prie labdaros lėkštės, tautai nuo 3 mln. 600 tūkst. susitraukus iki 2 mln. 700 tūkst. prie ubago stalo tebesėdi 570 tūkst. varguolių. Taip kalba „Maisto bankas” – per jo patriotišką veiklą Lietuva, ES narė, dar nedrįsta steigti oficialių ubagynų.

– Bet švedų banko tarnas lietuvis Nerijus Mačiulis viešai visose televizijos ir radijo stotyse porina, kad Lietuva taip gerai, kaip dabar, negyvena nuo Vytauto Didžiojo laikų.

– Ar, sveikas, žinai, kaip Mačiulis, švedų banko pažas, varganą lietuvį padaro ponu? Turtuolį susodina su varguoliu, jų pinigines sudeda į krūvą, o jų turinį padalina per pusę ir išveda vidurkį – varguolių nebelieka. Švedų bankų tarnas, kalbėdamas, kad lietuviai taip gerai, kaip dabar, niekados negyveno, ragina savo darbdavius dar labiau paplėšikauti. Ir tie pasiraito rankoves. Aukštos kultūros žmogus, dirbdamas svetimų gerovei, į kitos valstybės reikalus niekados nesikištų.

– Grįžkime prie Seimo narių. Tu palankiai žiūri, kaip jie urmu siekia merų valdžios?

– Jeigu padorus Seimo narys dar turi sveiką politinės pandemijos ir nuomonių formuotojų nesudrumstą protą ir gerų idėjų, tai kam Dievo dovaną pūdyti posėdžiuose? Kam eikvoti jėgas įstatymiškai kuriant dirbtinį vyrą, dirbtinę moterį, dirbtinę vienos lyties vaikų negimdančią šeimą.

– Mero valdžios gali siekti ir savo rinkėjus ne kartą išdavę Seimo nariai.

– Aš juos vadinu politiniais tranais: patys medaus neneša, bet kitų suneštą medų mėgsta. Visai galimas dalykas, (tokių pavyzdžių turime), kad, tapę merais, atsargiai pasiplėšikaus biudžete, ES fonduose, pakratys verslininkų, prekijų pinigines ir kur nors atokioj saugioj vietelėje nuo karo, maro ir bado įsirengs su miesto patogumais trijų metrų pločio ir pustrečio metro aukščio urvus su gėrybių pritutintais šaldytuvais. Virš urvų pastatys kuklų namelį giminės pavarde. Jau dabar pilnos paežerės, paupiai ir pamiškės modernių urvų, ir ,iš Baltarusijos trinktelėjus haubicai, valdiškais automobiliais ten sulėks.

– Piktokai kalbi, per daug apibendrini. Nepadoru klausytis.

– Nesakau, kad dažnas, kandidatuojantis į merus ir savo vargana dalia besiskundžiantis seimūnas iškart ims kasti savo prašmatnius urvus. Tačiau posėdžiaudamas Seime pinigėlių urvams tikrai nesusitaupysi. Na, ne, ne visi nuosavų urvų trokšta. Gal kokie du trečdaliai.

– Esi šposautojas. Nuo tavo viešų kalbų ir rašinių kvatoja kokia pusė Alytaus rajono. Būdamas seniūnu taip prisišposinai, kad vykdomoji valdžia ir Taryba už viešą garbės nuplėšimą, orumo supurvinimą padavė tave į teismą.

– Ir aš valdžią ir Tarybą padaviau į teismą, kad visaip varžo konstitucines teises žmonėms sakyti tiesą ir tiktai tiesą. Teismas tęsėsi kelis mėnesius ir aš teismo pirmininko nuolat klausiau, kaip galiu rajono valdžiai ir Tarybai nuplėšti garbę, supurvinti orumą, jei žmonių akyse rajono valdžia ir Taryba tą garbę ir orumą seniai praradusi. Galiausias teismas pasiūlė pasirašyti taikos sutartį.

– Ko labiausiai nori provincija?

– Gerų kelių. Meldžia Dievo, kad Dangus ar Seimas atsiųstų normalų, protingą, gabų negobšų vyrą, kuris nors kiek palengvintų jų dalią. Stebuklų nesitiki. Iš prezidentūros nieko didesnio taipogi nelaukia. Ten burkuoja Briuselis ir užjūrio balandžiai.

VIETOS SAVIVALDA LENKIJOJE IR LIETUVOJE

Alytus, Miroslavo seniūnija

Turi žemės: 14500 ha

Gyventojai per 3000

Lenkijos lietuviškas Punsko valsčius

Turi žemės: 13400 ha

Gyventojai: 4300

Valsčius

Veikia kaip maža savarankiška savivaldybė. Valsčiaus žmonės visus darbo, socialinio gyvenimo reikalus išsisprendžia neperžengdami valsčiaus ribų. Tik vairuotojo teises įgyja didesniuose miestuose, nes valsčius neturi vairuotojų mokyklos.

Valsčiaus biudžetas

Valsčiaus metinį biudžetą sudaro 9 mln. eurų. Biudžetą paskiria vyriausybė atskiru parėdymu. Nemenką dalį valsčius užsidirba ruošdamas ES projektus. Vyriausybės biudžeto pakanka normaliam valdymui.

Bėdai ištikus valsčius suteikia pagalbą visiems valsčiaus žmonėms..

Valsčius per pandemiją ir ekonominius sunkmečius nepatyrė nuostolių: nebankrutavo nė vienas iš 600 ūkininkų, verslininkų, neatsirado bedarbių.

• Pradėjus didesnius darbus, savi bankai tuoj pat suteikdavo paskolą. Palūkanos – 7 proc., bet jas moki saviems bankams, savo valstybei.

• Valsčiuje dirba 22 specialistai. Per darbymečius jie važinėja pas ūkininkus ir vietoje, neatitraukdami nuo darbų, sutvarko visus popierius ir reikalus.

• Valsčiaus viršaitis visuotinu balsavimu renkamas 5 metams, dviejų kadencijų laikotarpiui.

• Valsčiaus tarybą žmonės renka taip pat 5 metams. Rinkimuose partijos nedalyvauja.

• Punsko valsčius 2019-2021 metais buvo pripažintas geriausiai besitvarkančiu Lenkijos valsčiumi. Vienam gyventojui už tai teko premijinių 2500 eurų. Pinigai buvo panaudoti gyventojų reikmėms.

Miroslavo seniūnija, palyginus su lenkiškuoju valsčiumi, išrodo, kaip vargų prispausta našlaitė.