Kodėl Seime neturime vieningos ir stiprios opozicijos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas KARBAUSKIS, filosofai Nida VASILIAUSKAITĖ ir Vytautas RUBAVIČIUS bei publicistas, visuomenės veikėjas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tikriausiai daugelis sutiks, kad tokios nekompetentingos ir arogantiškos Vyriausybės, už kurią balsavo dabartinė valdančioji dauguma, mūsų valstybė po Nepriklausomybės paskelbimo dar neturėjo. Atrodytų, kad opozicijoje esantiems politikams tai turėtų būti „aukso amžius”. Abejotini, klaidingi sprendimai, „buldozeriu” stumiami neįsiklausant į visuomenės nuomonę įstatymų projektai nepažadina opozicijoje esančių partijų frakcijų, kurios turėtų išnaudoti susidariusią situaciją prieš artėjančius rinkiminius metus. Jei ir girdime profesionalią, argumentą valdančiųjų kritiką, tai dažniausiai būna pavienių opozicijos narių veiksmai. Kodėl opozicija nesusitelkia ir nepasinaudoja patogia situacija?

A.RUSTEIKA: Čia vyksta spektaklis lengvatikiams, pagal kurio scenarijų Seime atseit egzistuoja tikra pozicija ir tikra opozicija. Supraskim pagaliau, kad Kalėdų Senelio nėra ir teatre viskas iš papjė mašė. Po spektaklio aktoriai nusiima barzdas, padeda į spintą medinius kalavijus ir skydus, nusiplauna karo spalvas nuo veidų ir eina draugiškai gerti alaus.

Gyvename pusiau Europos Sąjungos autonominėje respublikoje, pusiau JAV faktiškai priklausančioje užjūrio teritorijoje, balansuojančioje tarp dominijos ir kolonijos statuso, kurios politinis ir informacinis laukas užvaldytas keleto vietą prie vairo besidalinančių grupuočių. Čia demokratinės procedūros skirtos tik politiniam gyvenimui, kurio faktiškai nėra, imituoti. Visos vadinamosios „sisteminės” partijos yra tik didelės UAB „Lietuva” akcininkės, o kontrolinis paketas ir esminių sprendimų svertai priklauso nežinia (o gal žinia?) kam.

„Partijos” jokių, išskyrus savo CK, finansinių ir verslo grupuočių bei didžiausių slaptų rėmėjų interesams neatstovauja. Jokios ideologijos neturi. Jokių savo pavadinimuose įvardintų visuomenės vertybinių variantų nereiškia – tai tik tuščios iškabos, kurių niekas seniai neskaito.

Esi liberalių – tikrų liberalių – pažiūrų, t.y. tu už ekonominę laisvę ir valstybės minimalų kišimąsi į privatumą? Tai pirk leftistinį, globalų hibridą „Liberalų sąjūdį”, varomą tarptautinio bankų kapitalo atliekų ir tolerancinių kvaišalų mišiniu, ir išpakavęs blizgančią pakuotę rasi mintis ir gyvenimą totaliai kontroliuojantį režimą.

Esi tikras, nebolševikinis socialistas, tu prieš skurdą ir už didelius mokesčius korporacijoms? Štai tau ant Seimo lentynos akcija! Akinančiai, fotošopiškai šypsosi didieji visų monopolistų draugai socdemai su visapusiško monopolijų skatinimo mokestine politika ir droviai vagiančiais biudžetą bebrais.

Tada gal esat konservatorius, jūs už tradicinių vertybių, šeimos išsaugojimą, už tautos šimtametį kultūros paveldą ir kalbą? Prie įėjimo į politinio prekybcentrio salę nekantriai laukia „Tėvynės sąjunga”, tradicijų naikinimas ir visų santuokos su visais, vaikų atiminėtojų zonderkomandos ir marksistinis neoliberalizmas.

Jokios politologijos ir rimti tyrimai ten, kur politikos nėra, neįmanomi, nes negyvus organizmus ir irimo procesus nagrinėja patologoanatomija. Reitingai čia reiškia tik momentines apklaustųjų nuotaikas, bet ne pažiūras, ne interesus ar pozicijas, tas nuotaikas nulemiančias.

Visi šie dariniai pasikeisdami vykdo globalistinį valstybės, tautos ir tradicijų naikinimo ir europinių lėšų „įsisavinimo” planą, vidiniam stabilumui užtikrinti šiaip ne taip patvarkydami finansus, sodras ir kelius. Visa kova vyksta tik dėl labai naudingos teisės pavairuoti traukinuką tais pačiais bėgiais.

Iškilus bendrai grėsmei viso teatro ir aktorių kolektyvo egzistencijai reaguojama vieningai ir kolektyviai, kaip atsitiko su rinkimų kodeksu ir politinių organizacijų įstatymu, kuriuo visuomenei dar labiau buvo užkirstas kelias turėti savo atstovus valdžioje ir juos kontroliuoti. Šiuose reikaluose pozicija ir opozicija visada vieninga.

N.VASILIAUSKAITĖ: Viskas paprasta: „opozicijoje” atsidūrusių partijų nesieja jokia politinė ideologija ar nuoseklios politinės pažiūros. Tik ne todėl, kad visos pernelyg skirtingos – atvirkščiai: išskyrus pavienius narius, jos nei kartu, nei kiekviena atskirai išvis nesivadovauja jokia ideologija ir, griežtai kalbant, yra ne politinės partijos, o kompromatų, „skonio”, neformalių ryšių bei verslo įsipareigojimų saistomi lobistiniai tinklai – kažkas tarp gaujos, giminių baliaus ir uabų. Idėjos nevienija ne tik šių partijų tarpusavyje, bet ir kiekvienos jų narių į partiją, kuriai jie formaliai priklauso ir kurios vardu veikia.

Opozicija jos tapo ne dėl alternatyvaus svarbių dalykų matymo ar rėmimosi kitomis, nei valdančioji dauguma, politinėmis prielaidomis, ir ne siekdamos kitų politinių tikslų (programiniai skirtumai „opozicinių” ir „pozicinių” partijų – minimalūs ir nereikšmingi), o vien todėl, kad į poziciją „netilpo” ar buvo jai nereikalingos; todėl, kad prasčiau įvaldė slaptą vienijimosi šantažu, sinekūromis ir pažadais meną, kurio nelygstami čempionai yra TS-LKD. Tad kaip tokia kompanija gali kam nors pasipriešinti net jei norėtų? „Opozicija” šiuo metu yra tik žodis, apibūdinantis Vyriausybės neformavusius Seimo narius – t.y. faktą, kad jie fiziškai jai nepriklauso ir nesidalina atsakomybe.

R. KARBAUSKIS: Suburti galima kažką tik tuo atveju, jei yra tos pačios vertybės. Jei jos skirtingos, tuomet niekada nepavyks, kaip ir nepavyks susitarti dėl lyderystės. Todėl vyksta tai, ką jūs vadinate pavieniais veiksmais. Daugumą kitų veiksmų blokuoja sisteminė žiniasklaida ir jų visuomenė neišgirsta, be to, ne visi bandymai nuoširdūs. Kalbu apie Sauliaus Skvernelio „Vardan valdžios” ir socialdemokratus. Jie vertybiškai yra liberalai. Be to, tiek S. Skvernelis, tiek socialdemokratai dažnai pasielgia taip, kaip naudinga valdžiai. Šių frakcijų balsavimai neatitinka net jų deklaruojamų vertybių. Pradedant šeimos sampratos klausimu, lietuvių kalbos išsaugojimu, baigiant balsavimu dėl valstybės vadovo statuso V.Landsbergiui suteikimo.

Vadinamojoje opozicijoje yra daug melo ir apsimetinėjimo, tad ar galima su tokiais susitarti? Matyt, kad ne. Be to, labai daug dirbama, kad „valstiečiai” netektų žmonių pasitikėjimo. Patys tai puikiai matote. Naujausias to epizodas – Rūtos Janutienės laidoje S.Skvernelis pareiškė, kad po 2016 m. rinkimų pergalės aš į premjeres prezidentei siūliau I.Šimonytės kandidatūrą. Tai akivaizdus melas. Rinkimus laimėjome mes, „valstiečiai” ir bet kokie svaičiojimai, kad mes norėjome premjere matyti I.Šimonytę, kelia šypsenas visiems, kurie puikiai atsimena, kas tuo metu vyko. Bet skleidžiamas melas, kuris ramstomas nelogiškais iškraipymais.

Jais S. Skvernelis bando ir toliau diegti mintį, kad neva 2016 m. nebuvo Seimo, nebuvo „valstiečių” Vyriausybės, o buvo tik S.Skvernelis. Įvairios viešos manipuliacijos – man tai jau rimtas ženklas, kad tokiais žmonėmis negalima pasitikėti. Be to, Gabrielius Landsbergis pats pasakė, kad S. Skvernelis visada derino pozicijas su konservatoriais. Kai atsuku laiką atgal, galiu ir aš tai patvirtinti, kaip ir tai, kad Saulius mumis grubiai pasinaudojo ir finansiškai, ir apsimetinėdamas turintis tokias pačias vertybes. Todėl kalbėjimas vienu balsu su tokiais žmonėmis nėra įmanomas.

G.JAKAVONIS: Dabartiniame Seime opoziciją sudaro penkių partijų frakcijos. Tradiciškai konservatoriams oponuojanti Socialdemokratų partijos frakcija, atrodo, vis dar neatranda savęs ir savo vietos esant dabartinei politinei situacijai. Gana atitolusi nuo savo socialdemokratiškų šaknų, ji blaškosi po genderistines idėjas vis nesurasdama savo identiteto. Kalbėti apie opozicijoje esančių „valstiečių – žaliųjų” vienybę su nuo jos atskilusia S. Skvernelio „Vardan Lietuvos” frakcija būtų sunkoka. Be V. Uspaskicho Darbo partijos frakcija pilnaverčiai kaip anksčiau dirbti negali, o Lietuvos regionų partijai taip pat trūksta charizmatiškų lyderių. Be to visos šios partijos bus konkurentai artėjančiuose savivaldybių ir Seimo rinkimuose… Gal dėl to jos negali kartu efektyviai dirbti opozicijoje?

A.RUSTEIKA: Iš dabartinės vadinamosios „opozicijos” galima kalbėti tik apie „valstiečius-žaliuosius”. Jie turėjo unikalų, gal būt istorinį šansą sugrąžinti valstybę žmonėms, bet nieko rimto taip ir nepradėjo daryti, nuėję populistinių ir nieko nekeičiančių „pokyčių” keliu, sugrąžinusiu begalės draudimų išvargintos visuomenės balsais į valdžią konservatorius. Nepakankant balsų esminiams konstituciniams įstatymams pakeisti, jie laisvai galėjo skelbti tam referendumus ir Tauta būtų pritarusi. Dabar jie galiausiai atsikratė ne tik perėjūnų su S.Skverneliu priešakyje, tačiau tuo pačiu ir pagrindinio savo variklio ir darbštuolės Seime – A.Širinskienės. Vieni jie nieko nebepadarys.

Socdemai ir S.Skvernelio demokratai „vardan valdžios” nėra jokia opozicija, tai tik pozicija, nepriėjusi prie valdžios, o jei tai atsitiktų – piktą žviegimą ir bruzdesį bemat pakeistų sotus čepsėjimas. Šiems žmonėms labiau rūpi ne valstybės, o jų darinių ir asmeninė ateitis. Ko vertas vien „opozicinis” skvernelistų balsavimas dėl A.Širinskienės pasiūlymo išbraukti vienalytę partnerystę iš darbotvarkės, kada S.Skvernelis pabalsavo „už” ir buvo labai geras, o visi jo partiečiai „laisvai” pabalsavo prieš ir nutarimas nebuvo priimtas…

Apie kitas „opozicines” partijas ilgalaikėje perspektyvoje sunku ir kalbėti. Jos faktiškai vienodos, neturi jokios bent kiek artikuliuotos valstybės tvarkymo ir demokratizavimo programos, jokios strategijos Lietuvos ateičiai, jokios savos ideologijos ir praktiškai viena nuo kitos skiriasi tik veikiančiaisiais asmenimis. Todėl efektyviai ir vieningai opozicijoje ir negali dirbti, apsiribojama chaotiškais ir nevieningais pabalsavimais prieš vienus ar kitus valdančiųjų sprendimus.

V.RUBAVIČIUS: Vadinamoji opozicija dirba labai veiksmingai palaikydama esminius valdančiųjų sumanymus. Opozicinė veikla yra didžia dalimi politinio spektaklio apraiška – publikai būtina regėti tam tikras „kovas”, kurios ją verstų apsispręsti už ką ir su kuo. Taip aktyvinamas vadinamojo elektorato dėmesys politiniam vyksmui, skatinant jo tikėjimą, neva tavo balsas svarbus. Tačiau tereikia prisiminti, kaip vyko mūsų didžiųjų įmonių privatizavimas, kaip šiuo metu būrelis žmonių perima energetiką ir kai kurias kitas strateginėmis vadintas ekonomikos sritis, kad suvoktume paprastą dalyką – tame vyksme dalyvavo ir dalyvauja visų orientacijų valdantieji.

Kitaip kalbant, visų orientacijų valdantiesiems svarbu aptarnauti tam tikrą turtingiausiųjų sluoksnį, kuriame vyrauja vienintelė ideologija – kuo daugiau greito pelno iš mokesčių mokėtojų kišenės. Pandemija jiems atvėrė naujas aukso kasyklas. Tame sluoksnyje sukaupti ir esminiai politinės įtakos svertai. Seime pagrindiniai veikėjai kuo puikiausiai žino, kas ir kaip vyksta, o menkiau nusimanantys kuo puikiausiai žino, kada reikia pakelti ranką ar paspausti „už”.

N.VASILIAUSKAITĖ: Nesiblaško socialdemokratai niekur – kalba tą, ką ir atitinkamai besivadinančios partijos kitose šalyse: palaikyti diskriminuojamas grupes, „mažumų politiką” kaip tik ir yra logiškas kairysis ėjimas. (Kodėl tik tam tikras grupes, ar šios išties dabar yra itin diskriminuojamos, kuo „mažumų politika” realiai pavirto per šį dešimtmetį ir ką iš tiesų gina bei atstovauja kalbantys įvairių „pažeidžiamų grupių” vardu – visai kiti klausimai). Taigi, iš esmės čia – vienintelis jų kairumas; ekonominės kairiosios politikos mūsų socialdemokratai nevykdė niekada per savą istoriją.

„Valstiečiai” priešiški „mažumų” temai, tačiau savo „žaliuoju kursu”, kolektyvizmu ir agresyvia draudimų bei „valstybinio auklėjimo” politika autentiškai artimiausi TS-LKD, tik „ne tie žmonės”, su kuriais TS-LKD rengia furšetus, ir ne tie, kurie dėl furšeto atsisakytų savų gana pagrįstų ambicijų.

„Vardan Lietuvos” – nei „valstiečiai”, nei „žalieji”, nei opozicija, o „blogas policininkas”, kuriam TS-LKD patikės valstybę, jei kartais nepavyktų išlaikyti savose, „gero policininko” rankose. O Darbo partija – iš esmės didelė vieno žmogaus verslo įmonė. Tad čia ir yra atsakymas.

R.KARBAUSKIS: Žmonės turi suprasti, kad opozicija nėra visos penkios frakcijos. Taip, formaliai jas galima įvardinti šitaip, nes jos ne valdžioje. Galima sakyti, kad opozicijos vieningumo nėra, nes ji yra skaldoma iš vidaus. Opozicijos skaldymas šiandien labai naudingas valdžiai, kai į Seimą nešami vertybiniai ir konservatoriams bei liberalams naudingi biudžeto klausimai. Skeptikams, kurie tuo netiki, siūlau atkreipti dėmesį: jeigu S.Skvernelio „demokratams” ir socialdemokratams rūpėtų šie klausimai ir jie darytų taip, kaip deklaruoja viešai, nereikėtų jokio formalaus penkių frakcijų opozicijos darinio – vertybiniais klausimais mes, kaip opozicija, galėtume laimėti, ypač žinant, kad ir tarp valdančiųjų yra tradicinių vertybių rėmėjų. Bet realybė yra kitokia. Valstybė ir žmonės jiems visai neįdomūs, jie turi kitų tikslų. O mes liekame su stuburu, bet deja, vien mūsų balsų neužtenka.

G.JAKAVONIS: Nereikia būti dideliu išminčiumi arba politikos orakulu, kad sėkmingai prognozuotum dabartinių valdančiųjų „krachą” ateinančiuose Seimo rinkimuose. Lietuvos žmonių nusivylimo ir nepasitenkinimo neatsvers nei šių partijų turimi pinigai, nei visa jiems dirbanti sisteminė žiniasklaida. Tik manau, kad žiūrėdami į dabartinę bedantę opoziciją, mūsų šalies piliečiai taip pat sunkiai rinksis valdžioje norimus matyti savo atstovus. Ką patartumėte rinkėjams?

N.VASILIAUSKAITĖ: Patarimas – kurti naują, tikrą, ne verslų, giminysčių, protekcijų ar pažinčių, o ideologijos vienijamą, alternatyvią, nepanašią į visas ankstesnes politinę programą turinčią opozicinę jėgą. Pamiršti visas čia suminėtas dabartines „opozicines” – jos niekada jokio realaus pokyčio neatneš: neturi tam nei intelektinių resursų, nei valios, nei motyvo. Jos „opozicijoje” tik tam, kam amžinai dalintųsi valdžia su „geriausia, kas mums nutiko”. Kurti naują – ne „dar vieną” kaip kitos, o kitokią, kitais principais grįstą, kitaip komunikuojančią nei kitos – ir už ją balsuoti. Jungtis prie „Antrosios Lietuvos”. Kito kelio nėra.

R.KARBAUSKIS: Viešojoje erdvėje, kuri beje labai blokuojama ir cenzūruojama, o ją keičia propaganda, daugėja žmonių, kurie nori kurti valstybę drauge su piliečiais ir grįsti politiką tomis vertybėmis, kuria vadovaujasi didžioji visuomenės dalis. Todėl artėjantys Seimo rinkimai bus labai įdomūs. Visai neseniai buvo susitikęs su tradicines vertybes deklaruojančių ne Seimo partijų atstovais ir kalbėjome apie tai, kad mūsų bendradarbiavimas yra naudingas Lietuvos ateičiai. O kas kitas šiandien, jeigu ne mes, palaikomi Lietuvos žmonių, gali stoti prieš korupciją ir valdančiųjų sukurtą valstybę naikinantį tinklą? Per artėjančius savivaldos rinkimus žmonės turėtų ateiti balsuoti prieš dabartinius valdančiuosius ir tai būtų aiškus ženklas, kad Lietuva nori eiti kitu keliu, o ne tuo, kurį siūlo ši valdžia.

Rinkimai liko vienintele protesto forma, kuri neleidžia žmonių išvaikyti ašarinėmis dujomis ar guminėmis kulkomis. Ji taip pat apsaugo nuo žmonių persekiojimo už kitokią nei valdančiųjų nuomonę. Žmonės turi ateiti balsuoti. Nebūtinai už mus. Bet tik ne už valdančiuosius. Tai gali būti pirmas smūgis šiai, visa griaunančiai jėgai, kuri tikisi, kad žmonės galutinai nusivils politika, emigruos ir neis balsuoti. O konservatorių ir „laisviečių” elektoratas ateis net jeigu plytomis lis ir tai gali lemti jų pergalę. Tad artėjantys rinkimai yra galimybė pakeisti situaciją ir parodyti, ko iš tiesų verta yra Lietuva ir jos piliečiai.

V.RUBAVIČIUS: Nevertėtų kalbėti apie valdančiųjų „krachą”, juk jie neišnyks iš politinės scenos. Veiks kaip veikę, valdys kaip valdę. Niekur neišnyks ir didžiųjų „įtakingųjų” sluoksnis, kurio interesus ginti – šventas visų valdančiųjų reikalas. Valdančiųjų pasikeitimas labai reikalingas publikai raminti – jai sakoma, žiūrėkit, kaip puikiai veikia demokratija. Pozicija apsikeičia vietomis su opozicija, tačiau esminė darbotvarkė niekaip nesikeičia. Sveikatos apsaugos ir švietimo sričių susinimas kaip vyko, taip ir vyks. Vadinamųjų reformų projektuose „įsisavinti” milijardai, o poslinkių vaizdą geriausiai liudija Vilniaus stadiono vaizdas. Juodoji skylė saviems pelnytis už nieką neatsakant. Ir pozicijos saviems, ir opozicijos. Būsimų rinkimų spektaklyje išsiskirs nebent „žalieji -valstiečiai” ir keletas mažųjų partijų, tačiau juk žinome gana vieningą žiniasklaidos, ypač visuomenine vadinamos, nuostatą – trinti ir šmeižti visus, neįtinkančius mūsų deep state, įgyvendinančiai „pažangizmo” ir neoliberalizmo ideologiją.

Juolab kad buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas nesenai pareiškė, kad genderistinio „pažangizmo” ideologinei išmonei dėl vienalyčių šeimos pripažinimo nepritariantys turėtų būti laikomi nelojaliais valstybei žmonėmis. Sociologų duomenimis, nepritariančių – apie 70 proc., tad Lietuvą dar reikia gerokai apvalyti. Rusijoje valdžios ideologinei darbotvarkei nepritariantys apšaukiami užsienio agentais, o dalis labiau nepatenkintų siunčiami į lagerius.

Apskelbiant nelojaliais valstybei didžiąją Lietuvos žmonių dalį, taikoma ne į juos, o „aukščiau” – į aukščiausius valstybės vadovus, vienaip ar kitaip viešumoje palaikančius prigimtinės šeimos sampratą ir jos institutą. Jiems nelojalumas jau turėtų reikšti vos ne „Žalimo Konstitucijos laužymą”. Rusijoje nepritariančių tik menka mažuma, o Lietuvoje – didžioji dauguma. Tačiau mūsų „pažangiąją” demokratiją pasauliui skleidžiantieji ir kelia sau didelį tikslą – „apsivalyti nuo stereotipinės daugumos”. Tad politinėje scenoje regėsime įvairių spektaklių, tik vargu ar padaugės „nusipelniusių gyventi geriau”. Nebent labdaringojo Maisto banko sąrašuose.

A.RUSTEIKA: Rinktis savivaldos rinkimuose šiek tiek lengviau. Čia būtina nukirsti šaknis, kuriomis regionuose visuomenės syvus čiulpia valstybingumą naikinantys neomarksistiniai liberalkonservatoriai ir jų beidėjiniai, oponentus vaidinantys sąjungininkai. Daugelyje savivaldybių jų vietiniai kunigaikščiai per savo statytinius užgrobę visas savivaldos sritis, įtakas, savivaldybės įmones ir finansinius srautus, be jų palaiminimo žmogus net darbo negaus. Čia šiuo metu galioja balsavimo PRIEŠ principas, pasirenkant mažąsias partijas, jų koalicijas, žinomus vietos žmones ir politinius komitetus.

Didžioji kova laukia prezidento, Europos parlamento ir Seimo rinkimuose. Tai bus gal jau paskutinė kova dėl Lietuvos valstybingumo ir neištirpimo Europos federacijoje trečiaeilės provincijos, valdomos kelių besikeičiančių grupuočių režimo, statusu. Ir rinktis reikės ne populistinius pažadus ir ne vidinius okupantus, kurie šalį atvedė į akligatvį. Vienintelis sunkus, bet teisingas pasirinkimas – rinktis politinę jėgą, kuri pradėtų būtinas esmines valstybės reformas ir sugrąžintų valstybę jos piliečiams. Tai visų konkrečių visuomenės ir problemų sprendimo raktas.

Deja, tokios vienos politinės jėgos nėra ir nebus. Nei viena esanti ar dar kuriama partija, nei vienas visuomenės judėjimas atskirai nesurinks reikiamos daugumos būtinoms konstitucinėms reformoms, valstybę užvaldžiusių jėgų nušalinimui ir tiesioginės demokratijos sugrąžinimui. Tą galima padaryti ir tai bus padaryta tik visos visuomenės bendra, vieninga veikla ir pastangomis.